Kokį šildymo būdą pasirinkti?

Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, vis dar manoma, kad deginant dujas individualioje namo katilinėje, šildymo ir karšto vandens išlaidos, lyginant su centralizuotai tiekiama šiluma, sumažėtų. Pastaraisiais metais paskelbta įvairių studijų, nagrinėjančių abu minimus šilumos tiekimo būdus. Daugeliu atvejų atlikta analizė parodė, kad centralizuotos šilumos tiekimas rinkoje gali būti konkurencingas, jei klientams bus siūloma ir teikiama pagalba sistemoms modernizuoti bei reguliavimo priemonėms diegti. Analizuojant ir lyginant centralizuotos šilumos ir dujų kainas daroma klaidų, neįvertinami įvairūs faktoriai. 

Pirma, analizuojant kainas, lyginamos skirtingos dimensijos: centralizuotos šilumos kaina, ct/kWh ir dujų kaina, ct/m³. Jau gimnazijų moksleiviai žino, kad negalima lyginti skirtingų dydžių, tačiau šis argumentas dažnai sutinkamas net rimtuose verslo planuose.  

Antra, akcentuojama, kad individualūs dujiniai katilai, esant nominaliai pastoviai apkrovai, turi didelį naudingo veiksmo koeficientą – 89–92 proc. Realiame gyvenime to nėra! Atlikus aštuonių butų gyvenamojo namo, turinčio rūsyje įrengtą naują dujinį katilą, dujų bei pagamintos šilumos skaitiklius, energetinį auditą, paaiškėjo, kad tik 60 proc. sudegintų dujų virto naudinga šiluma. Šį rodiklį galima padidinti, pritaikius įvairius techninius sprendimus, pvz., montuoti mažą šildymo katilą, atskirai turintį karšto vandens šildytuvą su jo valdymo automatika ir pan., bet tai 1,5 - 2,5 karto pabrangina sistemą ir didina tiekiamos šilumos kainą.  

Trečia, nutylima, kad sumontavus individualius dujinius katilus namo žemutiniuose sluoksniuose padidėja atmosferos užterštumas. Pirmuose namo aukštuose įrengtų katilų pašalinti degimo produktai kyla aukštyn, užteršdami aukštesnių aukštų gyventojus supančią aplinką. Jei katilas bus įrengtas viename bute, problema bus nedidelė, tačiau jį įrengus visame name ar kvartale, problema ekologiniu požiūriu net keliskart padidėja! Juk tokį aukštą kaminą, koks sumontuotas  katilinėje, įrengti itin brangu.  

Ketvirta, neaiškinama, kad daugiabučio namo butuose įrengus dujinius katilus kampinių butų savininkai, kaip jie bereguliuotų ir betaupytų, visuomet mokės daugiau (apie 1,5 karto) nei namo viduje esančių butų šeimininkai.  

Galima nesutikti su kai kuriais argumentais teigiant, kad jie nepasitvirtina analizuojant stambių objektų, pvz., gyvenamųjų namų kvartalo, didelės ligoninės, mokyklos, šilumos aprūpinimo projektų ekonominius aspektus. Panagrinėkime naujai statomam 20 gyvenamųjų namų (bendras plotas - 50 000 m2) kvartalui reikalingos šilumos energijos savikainą, būtinas investicijas ir projekto ekonominį tikslingumą tiekiant šilumą iš centralizuotų tinklų arba iš kvartale įrengtos 2 MW dujinės katilinės. Daromos prielaidos, kad statomi pastatai turi geras izoliacines savybes, norint užtikrinti autonominį ir nepriklausomą reguliavimą šilumos punktai yra tie patys, kvartalinės katilinės (katilo vidutinis sezoninis naudingo veiksmo koeficientas 0,8) atveju įvertintas papildomas (apie 5 proc.) dujų suvartojimas šilumos nuostoliams trasose padengti. Skaičiavimuose įvertintos katilinės, šilumos punktų, trasų bei kitų įrengimų kainos, paskolos (10 metų) grąžinimo, abonentinio, teršalų mokesčių, elektros, eksploatavimo medžiagų, aptarnaujančio personalo (4 darbuotojai) atlyginimų kaštai. 

Rezultatas - šiam kvartalui tiekiant centralizuotą šilumą, sutaupoma 12 tūkst. Eur per metus. Tokia pat išvada – vartojant centralizuotą šilumą, sutaupoma 56,6 tūkst. Eur per metus - gauta nagrinėjant abu Lietuvos onkologijos centro (Vilnius) aprūpinimo šiluma atvejus.

Dujinės katilinės atveju projekto atsipirkimo laikas - 25 metai, kuris yra didesnis nei realus įrengimų tarnavimo amžius. Be to, Centro administracija turėtų papildomų rūpesčių ir išlaidų, susijusių su ligoninės prijungimu prie dujotiekio, dujų reguliavimo punkto įrengimu, katilinės eksploatavimu, padidėjusia tarša ligoninės zonoje. 

Dar klaidingas teiginys, kad centralizuotos šilumos tiekimo atveju dujų kaina sudaro tik pusę energijos kainos, o turint nuosavą dujinę katilinę - visus 100%. Akivaizdu, kad individualios katilinės atveju neįvertinami amortizacijos, eksploatavimo, atmosferos teršimo mokesčių, aptarnaujančio personalo atlyginimų, suvartotos elektros bei kitos sąnaudos. Ar šių išlaidų tikrai nėra? Jei darysime prielaidas, kad individuali katilinė nieko nekainuoja, jos nereikia remontuoti, prižiūrėti, jos veikimui nereikia elektros energijos, ir įvertinsime, kad šilumos tiekėjas, kaip ypač stambus vartotojas, perka dujas dvigubai pigiau negu kiti vartotojai, tai skaičiavimai rodys, kad šildymo kaina yra panaši abiem atvejais. Matyt, kai kas nutylima. 

Visai nekalbama apie padėtį Europos dujų rinkoje, kurioje dujų kainų stambiems ir smulkiems vartotojams skirtumas yra labai didelis - iki 3,5 karto. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, žemo ir vidutinio slėgio dujų tinklų aptarnavimas yra brangus, nes techninės įrangos gausu, o dujų patiekiama santykinai nedaug. Antra, smulkus vartotojas neturi tiekėjo pasirinkimo alternatyvos. Trečia, Europoje į smulkiųjų vartotojų dujų kainą įtraukti ir aplinkosauginiai mokesčiai, kuriuos jau dabar moka „Vilniaus energija“. Mūsų valstybėje to dar nėra, tad Lietuvoje šis santykis skiriasi tik 1,49 karto. „Vilniaus energija“, kaip stambus vartotojas, rinkoje turi didelį pranašumą: esant nepalankioms kainoms, gali atsisakyti pirkti gamtines dujas ir vartoti alternatyvų kurą, pvz., mazutą, orimulsiją, anglį, medieną ir kt. Akivaizdu, kad Lietuvos ūkyje įsigalint Europos Sąjungos ekonominėms bei aplinkosauginėms normoms, prognozė, kad gamtinės dujos smulkiems vartotojams brangs apie 40 proc., gali pasitvirtinti. 

Ši išvada patvirtina teiginį, kad investicijos į individualią dujinę katilinę yra neperspektyvios ir neefektyvios, jeigu pastatui galima tiekti centralizuotą šilumą.

 Skaityti :  Vasara baigiasi, kalbos apie šildymą prasideda