2017 metų naujienų archyvas

Pasak asociacijos prezidento V. Kisieliaus, šilumos tiekimas kainuoja beveik trigubai daugiau, nei jos gamyba. Jo žodžiais, „Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacija skaičiuoja, kad vidutiniškai šiluma Kaune bus gaminama už 1,2 cento už kilovatvalandę (KWh), o gyventojai už šildymą mokės 4,12 cento už KWh.“

Galimai, taip teigdamas, ponas prezidentas arba neišmano šilumos kainodaros, arba sąmoningai manipuliuodamas klaidina vartotojus. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtinta šilumos kainos nustatymo metodika numato išsamų visų sąnaudų suskaičiavimą, o ne primityvų aritmetinį skaičiavimą, kokiu naudojasi p. V. Kisielius ir jo vadovaujama asociacija. Nes, pasak tokios logikos, važiuodami taksi ar autobusu, vairuotojui turėtume sumokėti tik už sunaudotą benziną.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) Veiklos valdymo skyriaus patarėja Aistė Griškonytė dienraščio „Kauno diena“ balandžio 28 d. straipsnyje „Šilumos įmonės konkuruoja, gyventojai laimi“ teigė, kad Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas mažiausių sąnaudų principas. P. A. Griškonytė atkreipė dėmesį, kad šilumos tiekėjas turi supirkti šilumą iš nepriklausomų gamintojų, tačiau perkamos šilumos kaina bet kuriuo atveju negali būti didesnė nei ta, už kurią šilumą pasigamintų pats šilumos tiekėjas. „Tad su nepriklausomais šilumos gamintojais konkuruoja ir patys šilumos tiekėjai – jeigu jų pagaminama šiluma bus pigesnė nei nepriklausomų šilumos gamintojų, tokiu atveju mažiau šilumos bus nuperkama iš nepriklausomų gamintojų“, – sakė A.Griškonytė.

Tačiau nepriklausomi šilumos gamintojai ne tik kvestionuoja galiojančią VKEKK patvirtintą šilumos supirkimo tvarką ir šilumos kainos nustatymo metodiką, bet ir kaltina šilumos tiekimo įmones bei valstybės ir savivaldybių institucijas, neva sudarančias galimybes šilumos tiekimo įmonėms vykdyti veiklą išskirtinėmis sąlygomis. Nepriklausomiems gamintojams nepatinka, kad šilumos tiekimo įmonės pagamina šilumą pigiau, nei jie ir kad dėl to jie negauna, kaip įvardija, „pakankamo pelno“.

Nepriklausomi gamintojai kaltina bendrovę „Kauno energija“ tiekiant vartotojams šilumą neva užaukštinta kaina. Tuomet, kaip jie paaiškintų, kad šilumos kainų lygis visoje Lietuvoje yra labai panašus ir Kaunas pastaruoju metu yra vienas iš žemiausių kainų lyderių? Ar „Kauno energija“ yra tokia jau bloga, tiekdama šilumą vartotojams viena iš žemiausių kainų Lietuvoje? Kaip nepriklausomi gamintojai paaiškintų šilumos kainą Klaipėdoje, kuri yra labai panaši į kainą Kaune, o nepriklausomas gamintojas, iš kurio gegužės mėnesį ten bus superkama visa šiluma, ją gamina dar pigiau, nei Kaune?

Ar galėtų nepriklausomi gamintojai nurodyti nors vieną Lietuvos miestą, kuriame privataus kapitalo dalyvavimas davė geresnį šilumos tarifą vartotojams, nei Kaune? Ar galėtų nepriklausomi gamintojai pasakyti, kam nueina jų uždirbtas pelnas? Kokią pelno dalį nepriklausomi gamintojai pasidalijo su kauniečiais? Akivaizdu – jokios!

Tuo tarpu, savivaldybei didžiąja dalimi priklausanti „Kauno energija“ praėjusią savaitę jau pranešė, kad didžiąją dalį savo uždirbto pelno atiduoda miesto savivaldybei, t. y. grąžina kauniečiams.

P. V. Kisielius viešai graudena, kad „nepriklausomi gamintojai Kaune veikia nuostolingai“. Galimai šiuo metu šiuose žodžiuose tiesos yra. Tačiau kaip jis paaiškintų, kodėl pirmieji jo atstovaujami nepriklausomi gamintojai iš biokuro pagamintą šilumą pardavinėjo už „dujinę“ kainą? Kodėl tada jiems nerūpėjo vartotojai ir nebuvo jokių kalbų apie nuostolingumą?

Kaunas – pirmasis Lietuvos miestas, pradėjęs dirbti su nepriklausomais šilumos gamintojais. Konkurencijos užuomazgos Kaune atsirado jau 2003 metais, kai Rusijos koncernui „Gazprom“ buvo parduota tuo metu „Kauno energijai“ priklausiusi Kauno termofikacijos elektrinė (KTE). Kaip parodė praktika, nepriklausomi gamintojai siekia tik maksimalaus pelno, o ne mažesnio šilumos tarifo vartotojams.

Dar visai neseniai, 2016 metais, buvo baigtos apie 10 mln. eurų nepriklausomų gamintojų investicijos į šilumos ir elektros energijos gamybos šaltinius Kaune. Ir jau dabar šie gamintojai viešai kaltina miestą, VKEKK nustatytą reguliavimo tvarką, kad šios jų investicijos yra nuostolingos. Klausimas: o gal, vis dėlto, kažkas savo laiku nesugebėjo tinkamai suskaičiuoti verslo planų, įvertinti juose visų aplinkybių?

Nepriklausomi gamintojai šilumos tiekimo tinklus sarkastiškai vadina „auksiniais“. Tačiau jie, ko gero, sunkiai įsivaizduoja, kiek kainuoja ir ką reiškia tinklų eksploatacija bei šilumos tiekimo veikla.

Šiandien vien miesto integruotame tinkle veikia 10 nepriklausomų gamintojų. Savo įrenginius jie statė ten, kur sugebėjo įsigyti sklypus ir kur buvo galimybė kuo mažesnėmis sąnaudomis prisijungti prie tinklo. Tačiau tinklo vystymo prasme, šios vietos nebuvo optimalios. Sistema tapo defragmentuota, tinklas tapo „tampomas“, vamzdynai varginami. Praėjusios savaitės pavyzdys Šilainiuose tai tik patvirtina.

Nepriklausomi gamintojai, statydami savo gamybos įrenginius, vadovavosi tik verslumo kriterijais, tačiau jokiu būdu ne tvarumo ir ne saugumo kriterijais, jiems nerūpėjo (ir dabar nerūpi) sistemos gyvybingumas.

Net ir dabar viešose diskusijose su valstybinėmis institucijomis nepriklausomi gamintojai atvirai sako, kad tinklo išlaikymas, eksploatacija, vartotojų aptarnavimas, naujų vartotojų prijungimas, įmokų surinkimas, vartotojų skolų našta ir visos su tuo susijusios problemos – ne jų rūpestis (Nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento V. Kisieliaus pasisakymai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ 2017-04-12 http://www.ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/ar-gyventojai-permoka-uz-sildyma?video=1).

Norime viešai paklausti, kodėl nepriklausomi gamintojai taip nenori imtis viso šilumos ūkio grandinės nuo gamybos iki patiekimo visiems vartotojams, jei sako šią veiklą esant tokią pelningą?