2017 metų naujienų archyvas

Povilas Urbšys. Velniava slypi detalėse

Šaltinis : www.aina.lt

2017 08 16

Jau keli mėnesiai tarp gyventojų ir verslininkų vyksta „karas“ dėl galimybės Panevėžyje, pietinėje miesto dalyje, pastatyti pirmąją nepriklausomą biokuro katilinę.

Visų pirma, turiu deklaruoti galimą savo viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą, nes pats gyvenu daugiabutyje, esančiame vos keli šimtai metrų nuo sklypo, kuriame rengiamasi statyti biokuro katilinę.

Noriu visus patikinti: jei tai pažeistų tik šio namo gyventojų interesus, nors ir gerbdamas savo kaimynus, negalėčiau jiems atstovauti, nes tai iš karto būtų suasmeninta.

Kai sukilo aplinkinių gatvių (Stetiškių, Pilėnų, Ramygalos ir kt.) gyventojai ir, pakvietę mane į susitikimą, pareikalavo mano, kaip jų rinkto Seimo nario, atsakomybės sprendžiant jiems opų klausimą, neturėjau teisės atsiriboti nuo jų.

Šiuo metu konfliktas dėl biokuro katilinės statybos pasiekė aukščiausią įtampos tašką. Protestuojančius gyventojus vienas miesto dienraštis suskubo apšaukti „blogiečiais“, o UAB „Biokuro energiją“ pateikė vos ne kaip šventą Jurgį, besileidžiantį iš dangiškų aukštybių išvaduoti mūsų miesto iš drakono – AB „Panevėžio energijos“ – gniaužtų. Tai gal pats laikas savęs paklausti: kas tas būsimasis išvaduotojas ir kokie jo tikrieji tikslai?

Įmonių Registrų duomenų bazėje nurodyta, kad UAB „Biokuro energija“ šiuo metu dirba tik vienas asmuo. Įmonės vardu daugiausia kalba Mindaugas Vėgėlė, prisistatantis valdybos pirmininku. Šis asmuo pasirodo ten, kur reikia atstovauti verslininkų Algimanto Kazlaučiūno ir Alvydo Misiūno interesams, tačiau patys verslininkai linkę tūnoti šešėlyje. Toks jų elgesys neatsitiktinis, kadangi jų pavardės siejamos su skandalingais sandoriais ir abejotina veikla Panevėžyje.

Daugiau negu prieš dešimt metų A. Kazlaučiūno ir A. Misiūno pavardės šmėžavo skandalingame sandėryje dėl naujos autobusų stoties statybos. Tada miesto savivaldybės taryba, vadovaujama V. Matuzo, sudarė miestui nenaudingą sutartį su įmonėmis, siejamomis su G. Drobužu, R. Juodviršiu, A. Kazlaučiūnu ir A. Misiūnu. Tai, kad pačiame Panevėžio centre turime apleistą autobusų stotį, tapusią ir miesto amžiaus gėda, ir yra šios neįvykdytos sutarties pasekmė.

A.Kazlaučiūno, A. Misiūno pavardės siejamos ir su skandalinga įmonės „Metalo ženklai“ veikla, vykdyta Beržų gatvėje, netoli dabartinės biokuro katilinės statybų aikštelės. Aplinkinių Pilėnų kvartalo ir Stetiškių gyventojai gerai prisimena, kai gyveno tarsi nuodingoje zonoje, o institucijos tada demonstravo visišką bejėgiškumą.

Dabar panašu, kad tie patys verslininkai, prisidengdami UAB „Biokuro energija“, kurioje oficialiai įdarbintas tik vienas žmogus, ir vėl nori sukurti teršalų židinį Beržų gatvėje.

Nors jų užsakymu biokuro katilinę šioje teritorijoje projektuoja bendrovė, realizavusi ne vieną panašų projektą, sutikite, tai savaime nesukuria patikimumo. Juk ir automobilis pats savaime neužtikrina saugumo kelyje. Labai daug priklauso nuo vairuotojo patikimumo: jei jis ne kartą yra pademonstravęs savo atsainumą kitų eismo dalyvių atžvilgiu – gero nelauk.

Ką turite omenyje? Juk viešai teigiama, jog katilinės statytojai gyventojams siūlo suorganizuoti ekskursiją ir parodyti kaip veikia analogiškos biokuro katilinės, bet gyventojai atsisako.

Kaip sakoma: „velniava slypi detalėse“. Todėl, kiek žinau, gyventojų atstovai prašo ne ekskursijos, o planuojamos statyti biokuro katilinės techninių brėžinių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokio lygio technologinius įrenginius planuojama čia sumontuoti ir ar jie užtikrins saugų biokuro katilinės eksploatavimą. Tačiau iki šiol biokuro katilinės statytojai šių brėžinių nepateikė.

Be to, būsimos biokuro katilinės savininkai labai sunerimo, kai sužinojo, kad Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į Aplinkos apsaugos ministeriją prašydama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kurio metu ir būtų išsamiai atsakyta į klausimus dėl katilinės poveikio žmonių sveikatai bei aplinkai. Mano turimais duomenimis, katilinės statytojai daro viską, kad šis vertinimas nebūtų atliktas.

Kaip manote, ar gyventojų nepasitikėjimas nesutrukdys ateiti nepriklausomam šilumos gamintojui, kuris galėtų sumažinti monopolininko AB „Panevėžio energija“ tiekiamos šilumos kainą?  

Manau, skaidri konkurencija įmanoma tik esant patikimam nepriklausomam šilumos gamintojui. Apie kokį šilumos kainos mažėjimą galima kalbėti, jei UAB „Biokuro energija“ atstovas M. Vėgėlė jau dabar sako, kad „būsimos biokuro katilinės šilumos kilovatvalandė kainuotų 2 euro centus“, nors šiuo metu AB „Panevėžio energija“ pagaminamos šilumos kilovatvalandės vidutinė kaina Panevėžio mieste – 1,9 euro cento?

Pagal dabar galiojantį įstatymą AB „Panevėžio energija“ negali supirkinėti šilumos brangiau, negu pati pagamina. Vadinasi, jei M. Vėgėlė ir norėtų parduoti brangiau, to jam niekas neleistų.

Gal todėl dar labiau susierzinta sužinojus, jog AB „Panevėžio energija“ ketina už ES lėšas pasistatyti papildomą biokuro katilą, kuris savivaldybės įmonei leistų sumažinti pagaminamos šilumos kainą. Ir tai, žinoma, smogtų per kišenę tokiems nepriklausomiems šilumos gamintojams kaip M. Vėgėlė, nes kuo mažesnė centralizuoto šilumos gamintojo kaina, tuo bus mažesnė šilumos supirkimo kaina kitiems šilumos gamintojams.

Tai, kad iš didžiųjų Lietuvos miestų būtent Šiauliuose šiuo metu yra mažiausia šilumos kaina, nėra jokio atsitiktinumo. Būtent ši savivaldybė, gindama viešąjį interesą, atsilaikė prieš privataus verslo spaudimą leisti statyti privačias biokuro katilines. Šiauliečiai padarė viską, kad biokuro katilines pirmiau pasistatytų savivaldybės AB „Šiaulių energija“. Taip ji sumažino savo šilumos pagaminimo kainą ir tada privatūs biokuro katilinių statytojai išgaravo kaip kamparas, nors prieš tai garsiai trimitavo, jog jų tikslas – ne pelnas, o žmonių gerovė.

Pasigendama aiškios Panevėžio miesto savivaldybės pozicijos dėl biokuro katilinės statybos. Formuojama nuomonė, kad miesto valdžia dirbtinai stabdo investicijas į Panevėžio miestą. 

Panevėžio miesto savivaldybė dar 2015-ųjų metų pradžioje patvirtino Panevėžio miesto šilumos ūkio specialiojo plano keitimą. Pagal jį numatyta, kad AB „Panevėžio energija“, padidinusi esamų biokuro katilų galingumą ir pastačiusi naują biokuro katilą, šilumos kainą Panevėžio mieste sumažintų apie 1,4–1,6 ct/kWh.

Taigi, Panevėžio miesto savivaldybė jau seniai yra suformavusi savo strateginį požiūrį į tai, kaip reikia mažinti šilumos kainą panevėžiečiams. Labai tikiuosi, miesto valdžiai užteks ryžto apginti viešąjį interesą, nes pasidavę spaudimui ir paleidę savieigai biokuro katilinių statybą mieste, išbalansuotų savivaldybės įmonės veiklą, sutrukdytų jai modernizuoti savo biokuro šilumos gamybą ir sumažinti šilumos savikainą.

Tai, be abejo, būtų naudinga UAB „Biokuro energijai“. Ji galėtų pelningai pardavinėti pagamintą šilumą neprisiimdama jokios finansinės atsakomybės už jos tiekimą. Šilumos tinklų priežiūra ir toliau liktų savivaldybės įmonės AB „Panevėžio energija“ galvos skausmas. Už padidėjusias šilumos tinklų eksploatacines išlaidas mokėtų ne UAB „Biokuro energijos“ savininkai, o mes visi, gavę sąskaitas už šildymą. Taigi vieni nusigriebs grietinę, o kitiems liks liesas pienas.

Kiek man žinoma, AB „Panevėžio energija“ jau šiuo metu yra gavusi apie 10 paraiškų iš būsimų nepriklausomų šilumos gamintojų. Akivaizdu, tiek paraiškų nebus galima patenkinti, tiesiog šilumos tinklų pajėgumai riboti. Čia negali vadovautis principu „kas pirmas, tas teisus“. Bet ūkiškai subalansavus savivaldybės įmonės ir privačių investuotojų interesus, galima bandyti pasiekti didžiausią naudą miestui.

Pirmenybė turėtų būti suteikiama tiems, kurie jau įrodė, kad savo verslą gali vykdyti atsakingai, ir iš kurių veiklos jau dabar miestas turi naudos, visų pirma, per surenkamus mokesčius bei sukurtas ir kuriamas darbo vietas, ir kurie įsikūrę ten, kur jų daromas neigiamas poveikis žmonėms ir aplinkai yra mažiausias, pavyzdžiui, pramoninėje gamybinėje miesto dalyje.

Galėtų būti skatinami ir tie investuotojai į biokuro katilų statybą, kurių veikla sukurtų palankesnes sąlygas pritraukti kitas investicijas. Pavyzdžiui, kodėl tokia biokuro katilinė negali atsirasti Panevėžio laisvojoje ekonomikos zonoje (LEZ), į kurią investuoti šimtai milijonų ir kurios didesnė dalis dabar daugiau primena dykvietę?

Ir dar – gyventojų pasiūlymas patvirtinti biokuro katilinių išdėstymo specialųjį planą, sakyčiau, net labai racionalus. Juk tokie planai jau patvirtinti kietųjų buitinių atliekų, konteinerių, daugiabučių kiemų automobilių stovėjimo aikštelėms, miesto degalinėms, didžiosioms prekybos įmonėms.

Akivaizdu: išaugęs investuotojų susidomėjimas rodo, jog jau laikas tokį išdėstymo planą patvirtinti ir biokuro katilinėms. Jei atsižvelgiant į patvirtintą miesto šilumos kainų mažinimo strategiją, būtų parinktos tokios vietos, kur šių katilinių daromas neigiamas poveikis aplinkai bei sveikatai būtų mažiausias, iš to turėtų naudos visi panevėžiečiai, o ir investuotojai iš anksto žinotų, kur ir kokiomis sąlygomis per trumpiausią laiką jie galėtų pradėti vystyti savo verslą. Taip ir miesto valdžia išvengtų nepagrįstų kaltinimų dėl investicijų stabdymo Panevėžio mieste.

Kaip vertinate miesto žiniasklaidos norą biokuro katilinių statybą susieti vien su mažos gyventojų grupės nepasitenkinimu?

Gal nereikėtų kalbėti apie žiniasklaidą apskritai, tik apie „Sekundės“ dienraštį. Apmaudu: šis dienraštis, aklai atstovaudamas pasitikėjimo nekeliantiems UAB „Biokuro energijos“ savininkų interesams, viešai žemina Stetiškių, Pilėnų mikrorajonų gyventojus vaizduodamas juos kaip savanaudžius, besirūpinančius tik savo kiemo gerove ir spjaunančius į visų likusių panevėžiečių norą mokėti už šilumą mažiau.

Suprantu, kad „Sekundės“ kolektyvui grūdus atskirti nuo pelų nelengva – dienraščio savininkas Nerijus Gasparavičius, atrodo, labiau linkęs atstovauti A. Kazlaučiūno, A. Misiūno ir jų ginklanešio M. Vėgėlės verslo interesams. Nenustebsiu, jei tie ryšiai yra atsiradę nuo jau minėtos autobusų stoties sklypo istorijos, kuri paliko Panevėžio miestą prie suskilusios geldos.

Matyt, čia ir slypi paaiškinimas, kodėl „Sekundės“ žurnalistai, gvildenantys opią temą, kaip sumažinti šilumos kainą Panevėžio mieste, net nebando susisiekti su Šiaulių miesto meru Artūru Visocku, kuris išsamiai papasakotų, kaip Šiauliams pavyko pasiekti mažiausią šilumos kainą tarp penkių didžiųjų Lietuvos miestų. Manau, „Sekundės“ dienraščio skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip jis buvo žeminamas ir kokių grasinimų susidoroti sulaukė dar būdamas eilinis Šiaulių miesto tarybos narys – vien už tai, kad suabejojo nepriklausomų šilumos gamintojų „geradaryste“.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė