2018 metų naujienų archyvas

Prasidėjo naujas vajus Lietuvos energetikoje – mėginimas perimti šilumos gamybą iš savivaldybių įmonių. Vėl naudojami jau daug kartų girdėti lozungai: „konkurencija prieš monopolistus“. Tačiau nepriklausomų šilumos gamintojų pastangos – padedant kai kurioms valstybės įstaigoms – perimti šilumos gamybą ir, įvedus laukinę konkurenciją, suskaldyti šilumos tiekimo sistemą į gabalus, šilumos ūkį veda visiškai priešinga kryptimi, nei eina labiau civilizuotos šioje srityje šalys. Tokie procesai neatitinka Lietuvos šilumos vartotojų interesų. Bet ar tai kam nors rūpi?

 

Jeigu kam nors kyla toks klausimas, tai reikia priminti, kad verslas visada veržiasi į energetikos natūralios monopolijos rinką. Tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Juk monopolinė rinka saugi, vartotojai neišvengiamai susimoka už paslaugas, nereikia sukti galvos dėl konkurentų ir t.t. O jeigu valstybinis reguliavimas silpnas – tai ir puikius pelnus galima užsidirbti. Daug lengviau įtikti vienam energetikos reguliatoriui, negu kiekvienam pirkėjui.

 

O kokie rezultatai? Prisiminkime, centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonių nuoma 2000-2004 metais baigėsi milijoniniais tarptautiniais arbitražais 2018 metais. Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas ir nacionalizavimas, LEO sukūrimas ir išardymas, vartotojų sumokėti milijonai už (ne)reikalingos energijos gaminimą – nuolatinė kova dėl VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų fondas) ir t.t.

 

Žinoma, visi šie procesai buvo dangstomi labai patraukliais lozungais ir argumentais, nors galvojantiems savo galva aišku, kad pelno siekimas yra pagrindinis motyvas kurti tokius „verslo planus“. Ar jau pasimokėme iš savo klaidų ar ir vėl lipsime ant to paties grėblio?

 

Prasidėjo naujas vajus Lietuvos energetikoje - išstumti savivaldybių įmones ir perimti šilumos gamybą CŠT sistemose į „teisingas“ rankas. Ir vėl naudojami jau daug kartų girdėti lozungai: „konkurencija“, „monopolistai“ (lyg geriau būtų privatus monopolistas), manipuliuojama skaičiais (vistiek dauguma jų nesupranta), giriamasi nuopelnais, kaltinami oponentai ir t.t.

 

Teikiami pavyzdžiai, kaip šilumos vartotojai džiaugiasi tuose miestuose, kur yra daug nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG). Tačiau kukliai nutylima, kad stabiliai pačios mažiausios šilumos kainos yra tuose miestuose, kur privačių šilumos gamintojų ir su žiburiu nerasi. O pačios aukščiausios šilumos kainos yra privačių operatorių valdomuose šilumos ūkiuose.

 Ir tai suprantama, nes verslo prigimtis yra siekti kuo didesnio pelno, o monopolinėse veiklose tai daryti lengviausia. Bet kol kas nieko geriau ir nesugalvota monopoliniams sektoriams kontroliuoti kaip valstybinis reguliavimas. Žinoma, privatūs investuotojai kategoriškai nesutinka, kad jų pelnas būtų reguliuojamas.

 

Tai gal nepriklausomi šilumos gamintojai, veikiantys Lietuvos didžiuosiuose miestuose yra ypatingai efektyvūs, gal naudoja daug geresnes nei šilumos tiekėjų technologijas ar kurą? Deja – tai tie patys katilai ir jų komponentai, tai tas pats kuras ir tie patys darbuotojai dažnai pervilioti iš šilumos tiekimo įmonių. Skiriasi tik veiklos sąlygos ir, aišku, motyvai. Jeigu savivaldybių valdomi šilumos tiekėjai visaip sureguliuoti ir suvaržyti įvairiausiomis taisyklėmis, pradedant kuro pirkimu ir dirbantys už menką algą, tai nereguliuojami NŠG savo verslą vykdo laisvai ir panaudoja bent mažiausią galimybę siekti pelno.

 

 „Naujoji šilumos supirkimo tvarka“, kurią patvirtino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) ir kuri įsigalios netrukus, neva turėjo sulyginti konkurencijos sąlygas visiems šilumos gamintojams. Tik užmiršo kelias smulkmenas – kad gamintojų statusas, motyvacija ir atsakomybė prieš šilumos vartotojus yra visiškai skirtingi. Jeigu ši tvarka įsigalios, tai netrukus pamatysime lenktynes, kuriose kai kurie arkliai bėga supančiotomis kojomis. Na, pasekmės, greičiausiai, paaiškės vėliau, o iki to laiko kai kas gražaus ir nereguliuojamo pelno „užsidirbs“.

 

 VKEKK vykdomas reguliavimas paskendęs smulkmenose, formulėse ir, deja, neorientuotas į galutinį ir ilgalaikį rezultatą, kurio reikia šilumos vartotojams. Tai reguliavimas, kai skatinamos tik investicijos – kuo daugiau turto turėsi tuo didesnį pelną gausi, o kai jo perdaug tada nežino kaip jį išlaikyti. Efektyvinimą supranta tik kaip „sąnaudų“ mechaninį apkarpymą. Aukštos šilumos kainos – ne problema, svarbu, kad sąnaudos būtų „pagrįstos“. Dėl vėlavimų ir sudėtingų procedūrų susidaro pajamų ir sąnaudų neatitikimai, kurie grąžinami vartotojams pavėluotai. Beje, idomu, ar nereguliuojami NŠG grąžintų savo noru vartotojų permokėtas lėšas?

 

Bendras vakarų Europos šalyse taikomas principas – šilumos tiekėjai patys turi rūpintis vartotojais, nes šiais laikais vartotojai turi kitų alternatyvų apsirūpinti šiluma ir karštu vandeniu. Tai mes matome jau ir Lietuvoje. Daugiabučiuose atsiranda ne tik dujiniai katilai, bet ir šilumos siurbliai ar saulės kolektoriai. Įsibėgėjanti renovacija drastiškai mažina šilumos poreikius, tad šilumos ūkis atitinkamai turi būti pertvarkomas. Sparčiai keičiantis technologijoms ir situacijai joks valstybinis reguliavimas nesuspėtų paskui kiekvieno miestelio poreikius. Bet Lietuvoje vis dar atkakliai bandoma...

 

Šiaurės šalyse, kur centralizuotas šilumos tiekimas labai išvystytas, jis vis labiau liberalizuojamas, skatinant šilumos tiekėjus konkuruoti dėl šilumos vartotojų ir tai yra pagrindinis motyvas vystyti veiklą. O jau reikalingas katilines ar kitus objektus pasistatys pats šilumos tiekėjas ir ten, kur jų reikia, o ne bet kur, kaip dabar statoma mūsų šalyje. Lietuvoje, tuo tarpu, vis dar bandoma viską sureguliuoti, sureglamentuoti, o jeigu skatinama konkurencija tai ne ten, kur jos reikia.

Dar svarbiau, kad pažangiose šalyse šilumos ūkis virsta labai sudėtinga integruota energetine-komunaline sistema, kurioje kiekvieną valandą gaminama šiluma ir vėsuma pigiausiu būdu, energija kaupiama ir saugoma dienomis ar mėnesiais ir tik taip pasiekiama žemiausia kaina. Akivaizdu, kad toks ūkis turi būti kuriamas ir valdomas vieningo operatoriaus. Jeigu jis tikrai suinteresuotas vartotojų kokybišku aprūpinimu, tai pigiausiai šilumą gamins pats arba nusipirks iš kitų šaltinių jeigu tik tokių būtų.

 

Nepriklausomų šilumos gamintojų pastangos, padedant kai kurioms valstybės įstaigoms, suskaldyti šilumos tiekimo sistemą į gabalus ir įvesti „laukinę konkurenciją“, siekant greito pelno, veda visiškai priešinga kryptimi, negu kad eina labiau civilizuotos šioje srityje šalys. Tokie procesai neatitinka Lietuvos šilumos vartotojų interesų. Bet ar tai kam nors rūpi?